Neringos gimnazijos mokiniai dalyvavo edukaciniame projekte „Pažintis su paslaptinguoju Ebru menu“, kurį finansavo Neringos savivaldybė. Gimnazistai buvo supažindinti su Ebru meno istorija, turėjo praktinius Ebru tapybos ant vandens užsiėmimus. Šio projekto tikslas supažindinti mokinius su netradiciniu menu. Ši meno kryptis išsiskiria nuolat kintančiu ir netradiciniu kūrybos procesu, kuris padeda lavinti dėmesio koncentraciją, kūrybišką mąstymą. Šiuo metodu sukurti tapybos darbai beveik visada gražūs ir tai padeda ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi. Galiu teigti, jog vaikai, turėję tapybos ant vandens užsiėmimus, mokėsi ne tik senojo tapybos meno, bet ir bendravimo, problemų sprendimo būdų, lavino emocinį intelektą.
Kopytinas teigia, kad meninė veikla taurina žmonių tarpusavio santykius, kryptingai formuoja asmenybės dorovinę sąmonę, charakterio bruožus bei įpročius, valią ir elgesį. Gražus daiktas veikia emociškai. Menas padeda žmonėms suartėti su gėriu, grožiu, dora, atspindi gyvenimą, leidžia suvokti jį per kasdienybės formas. Dauguma autorių įrodo, kad meninė veikla labiausiai ugdo dorovingumą, jautrumą, gerumą, atidumą, mąstymą, kūrybiškumą bei estetinius jausmus.
R. May manymu, menas – tai kalbėjimas, išsisakymas. Menas padeda atsiskleisti, žadina išgyvenimus, emocijas, parodo žmogaus interesus, sugebėjimus. Sparčiai kintančiame pasaulyje vis aktualesnė tampa kūrybiškos asmenybės ugdymo problema. Visuomenė yra suinteresuota kūrybiškų asmenybių buvimu, nes nuo žmogaus kūrybiškumo priklauso kultūros kaita bei tęstinumas. Gera kultūrinė aplinka suteikia daug galimybių jauniems žmonėms patirti ir intuityviai suvokti aukščiausios kokybės meno apraiškas, kad įprastų jomis žavėtis ir išmoktų atskirti, kas yra gera ir gražu.
Kas tas Ebru menas? „Vandens veidas“ – taip iš persų kalbos verčiamas žodis „ebru“ ir tai tėra tik vienas iš keleto jo reikšmių. Šis menas jau XII amžiuje buvo žinomas Kinijoje, Japonijoje, o XVI amžiaus antroje pusėje Didžiuoju šilko keliu perduotas į Iraną, Turkiją, kur iki šiol ypač mėgstamas ir puoselėjamas. Europos keliautojai, gabendavę popierių, išplatino ir ebru popieriaus paveikslus. Taip ebru pasklido Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje ir Italijoje, ten buvo naudojamas knygų ir rankraščių aplankams. Turkijoje ebru menininkai kuria vienetinius audinius, šalikėlius, indus, kurie pasaulyje vertinami dėl savo originalių, niekada nepasikartojančių raštų. Kiekvienas kūrinys yra unikalus, jo atkartoti negali net ir profesionalai. Kuriant ebru technika naudojamos tik natūralios, nei žmogui, nei aplinkai nekenksmingos priemonės. Dažai gaminami iš Turkijos dirvožemio, augalų. Sudėtinės dalys sumaišomos su jaučio tulžimi ir brandinamos iki šešių mėnesių. Visas kūrybos procesas vyksta ebru inde, pripildytame jūros dumbliais sutirštinto vandens. Dažai ištaškomi vandens paviršiuje teptukais, pagamintais iš arklio uodegos ir rožių stiebelių. Specialiais įrankiais judinant dažus vandens paviršiuje sukuriamas spalvingas paveikslas, kuris gali būti keičiamas, papildomas daugybę kartų. Panoręs išsaugoti paveikslą, dailininkas vandens paviršių tiesiog uždengia popieriaus lapu, dažai prilimpa ir jį keliant visas grožis persikelia ant popieriaus.
Šį projektą „Pažintis su paslaptinguoju Ebru“ menu parengiau turėdamas vienintelį tikslą, kad mokiniai ne tik susipažintų, bet ir pamėgtų šį neįprastą kūrybos procesą.
Neringos gimnazijos dailės vyr. mokytojas Vilius Didžpetris